Visus darbus man reikia išdėlioti į eilę pagal svarbą. Turiu puikių žmonių komandą, bet jų yra tik trys dešimtys. Reikia pripažinti, kad Lietuva mano prioritetų sąraše nėra labai aukštai. Jei pažvelgtume į visą teritoriją, deja, yra šalių ir regionų, kur esama didesnių problemų nei pas jus ir kur reikia veikti aktyviau nei Lietuvoje.

Kita vertus, manau, kad visos ESBO šalys turi daugiau ar mažiau problemų, nes visos yra daugiatautės. Pažvelkime į istoriją – net mano šalis Norvegija, praeityje buvusi monoetninė ir homogeniška, dabar tokia nebėra. Globaliame pasaulyje visi susiduria su šiais iššūkiais – ir, sakyčiau, galimybėmis. Naujus žmones, šviežią kraują, kitokią situaciją galima vadinti galimybe.

Be to, kad dirbame su tam tikromis šalimis, rengiame ir taip vadinamas bendras rekomendacijas dėl tautinių mažumų kalbos vartojimo, švietimo, dalyvavimo viešajame gyvenime, pavyzdžiui, buvimo parlamentarais ar balsavimo, žiniasklaidos, policijos, nes daugelyje šalių yra problemų dėl pareigūnų bendravimo su šių grupių atstovais. Šias rekomendacijas stengiuosi skleisti visose šalyse, įskaitant Lietuvą ir Norvegiją.

Tautinių mažumų problemų sprendimas yra procesas. Kai kurios valstybės, kuriose teko lankytis, įsivaizduoja, kad jas jau išsprendė, pavyzdžiui, tapusios Europos Sąjungos narėmis, priėmusios tam tikrus įstatymus, ir dabar yra saugios. Bet taip nėra. Tai yra kasdieninis iššūkis, reikalaujantis darbo. Apie tai kalbėjau ir su jūsų ministru.